Keliauju po nuostabų Katalonijos miestą – Barseloną.
Vykau į Ispaniją, Barseloną pirmą kartą, daug skaičiau ir domėjausi, bet iki galo nežinojau, kokio gi jausmo tikėtis. Bet Barselonoje tikrai yra, ką pamatyti, ko paragauti ir kuo žavėtis.
Įrašas atnaujintas 2024 m.
Rasite naudingus įrašus apie BARSELONĄ:
Viešasis transportas BARSELONOJE ,
Skrydis į BARSELONĄ ,
Barselonos meno muziejai ,
Barselonos gotikinis kvartalas.
Ar užteks savaitės Barselonai? Ne per ilgai?
Keliavome Barselonoje savarankiškai, dviese su mama ir nakvojome septynias naktis – praleidome šiame Ispanijos didmiestyje savaitę.
Ar ne per ilgai? Aš irgi nuogąstavau, nes norėjosi per atostogas kuo daugiau neištirtos Ispanijos pamatyti, bet kelis kartus pasidarėme dienos ar pusdienio keliones traukiniais – tad savaitės net buvo mažoka ir norėjosi miestą tyrinėti dar ir dar… bet pažinti miestą ir aplankyti pagrindines vietas tikrai užteko laiko. Savaitė Barselonoje – puiki mintis.
Be to, keliavome Vasario mėnesį, žiemą. Turistų mažiau, lengviau patekti į lankytinas populiarias vietas ir muziejus, o saulės pakanka, nes norėjome ne paplūdimyje gulinėti.
Dar dalinuosi GO CITY Barselonos pasu, kuris siūlo įskaičiuotą transportą, muziejus – pasižiūrėkit, gal bus geras variantas Jums.
Tad toks mano savaitės dienoraštis:
1. Barselonos Sagrada Familia
Keliaujam Vasario mėnesį, šiandien šalčiausia diena, gal 13 straipsnių, bet lietus neskriaudžia, o vaikštinėti kaip tik, nors ir migrena tvinksi pašonėje…
Užtat Sagrada Familia tikrai daro įspūdį – ypač viduje, tikrai fantastiškas miškas, kuriame žaidžia spalvos, simboliai ir detalės, apgalvotos iki paskutinio siūlo.
Kažkas tokio didingo, ką būtina pamatyti ir akių vyzdžiais nupaveiksluoti.
Žadama statybas baigti 2026 metais, minint Gaudi 100-ąsias mirimo metines. Jei tik gyvenimas bus gailestingas ir leis, būtinai norėsis tada vėl sugrįžti.
Kažkokios supratingos tos medžius primenančios kolonos ir skliautai, o ir žiema, tad turistai neslegia.
Picasso muziejus Barselonoje
Ir Picasso muziejuje buvom – ten eini per dailininko gyvenimo etapus ir matai, kokie jie skirtingi. Nuo griežtumo iki tamsos, prancūziško margumyno ir linijinio minimalizmo, kubizmo ir visko, kas telpa gyvenimo linijoje. Dar ir laikina paroda apie jį ir P. Eluard – tartum persisotini poezijos, bet nori dar ir dar.
Gotikinis Barselonos kvartalas
Taip ir po gotikinį kvartalą dairėmės, ir socialinę akciją dėl žodžio laisvės užtikrinimo Katalonijoje matėm (be to visas miestas pasidabinęs Katalonų vėliavom ir geltonais kaspinais), ir Katedrą ir jos sode gyvenančias žąsis lankėm, ir pro raudoną Triumfo arką, apsuptą palmių, praėjom…
2. Guell parkas Barselonoje
Kaip buvau pasiilgusi saulės – tokios, kuri apkabina vitaminu D ir paglosto. Ji ir padėjo Guell parkui tokiam gražume pasirodyt.
Miesto vaizdas, palmės, žalios papūgos ir Gaudi statiniai – tikras rojus, ką bepridursi. Tikrai beprotiškai nuostabus parkas, kuriame vaikščioti galėtum valandų valandas…O ir Gaudi namą aplankėm, kuriame jis 20 metų gyveno, kol keliems mėnesiams iki žūties (jį partrenkė tramvajus) likus persikėlė į Sagrada Familia dirbtuves.
Bet jo namas labai dailus ir paprastas – vietos maldai, kūrybai ir žiūrėjimui pro langą. Labai didelį įspūdį paliko Gaudi sodas, kuriame ne tik šiek tiek skulptūrų, bet ir šitiek augalų, vijoklių ir tikro gamtos grožio. Tiek gėlių, kad tik uosk, žiūrėk ir grožėkis – tokia ta Žemės kosmetika!
Parkas labai gražus, o ir Barselona kažkokia maloni, net ir ispanų kava nenuvilia (daug kas sakė, kas bus Italijos priešingybė). O ir vakare valgėm mažoje meksikiečių užkandinėje tapas ir nachos, tad visokie skoniai lepina gomurį.
Las Ramblas
Ir Las Ramblas ilgąją gatvę praėjom, tikrai žavus ir gyvas, vibruojantis miestas, o žiemą kažkaip erdviau ir lengviau sukiotis aplinkui (na, ta žiema šiandien +17).
Joje, sako, svarbu saugotis kišenvagių.
3. Montserrat iš Barselonos
Kokie skirtingi gali būti kalnai – šie ne snieguotom viršūnėm, bet net įdomesni, primenantys trolių pirštus, laikančius pasaulį už kraštų, idant tasai nesugriūtų į šipulius.
Važiavom valandą traukiniu, o tada serpantinais – ausis užgula, bet grožis to vertas.
Toks tas Montserrat, kurį aplankėm.
Benediktinų vienuolynas ir bazilika, kur į sienas įsimūrijusios maldos, o visur aplink dega spalvotos žvakės.
Koplyčioje ir Juodoji Madona (La Moreneta) – Katalonijos globėja, kurią iš viso pasaulio atvyksta aplankyti piligrimai.
Legenda byloja, kad vienuoliai ją prieš tūkstantį metų kalnuose atrado ir kai bandė žemyn nešti, ji tapdavo nepakeliamai sunki, tad galiausiai jie suprato, kad vienuolyną reikia statyti čia.
Kad ir turistų nemažai, o ir šalčiau nei Barselonoje, bet esi arčiau viršaus – Saulės, Dievo ar tiesiog Didybės, tad ramybei vietos čia atsiranda ir plaučiai gryno oro prisipildo. Kad aiškiau pamatytum ne tik savo mažumą ir menkumą, bet ir gamtos grožyje pastebėtum, kaip viskas svarbu.
Nuostabi vieta, kur tikrai tarp debesų gali vaikščioti ir mąstyti, o tai viskas, ko galime šiandien prašyti.
Ispanijos aikštė Barselonoje
O vakarinė Barselona laukė su dailia Ispanijos aikšte, tik gaila, kad milžiniški fontanai Vasarį dar atostogauja.
Užtat rūmai, kolonos, skulptūros ir parkai niekur nedingsta visais metų laikais, o ir žiburiuojantis miestas kviečia čia dar ne kartą sugrįžti, kai tik dangus bus mažiau pilkas ir turės daugiau nei 50 atspalvių.
“Churros” vainikuoja vakarą, tai tradicinis Ispanijos desertas, kurį jie mėgsta pusryčiams, bet ir vėlyvam desertui tinka, tai šokolade mirkomos riebios tešlos lazdelės, o ir geriausia stipriu kavos gurkšniu aplieti. Ir tada eiti toliau.
Tokia ta Valentino diena, kurios Ispanijoje apraiškų net kiek mažiau nei Lietuvoje.
4. Barcaloneta pliažas
Kai apima žiema (tokia ir vidinė, ir išorinė),tai viską užkloja tamsa, nuovargis ir šaltis (nors jis šiemet ne toks kaip įprastai, tai nelabai žinau, kokį čia lašininį kanapinis išprašinės greitu metu), bet vis tik uždengia virš galvos debesis ir kažkaip pritrūksti jėgų net ir stengtis. Ir vis pasvajoji apie jūrą – kaip ramumos ir gaivos simbolį, vien savo ošimu ir mėliu padedantį giliau kvėpuot. Ir štai Barselonoje atsidūrėm prie Viduržemio jūros.
Ir tikrai gera ir gražu, nes ji mėlyna, romi ir jūros vėjas ošdamas apsikabina, lyg būtų išsiilgęs. Tokie susitikimai, kurių reikėjo. Ir nors pliažo su mūsiškiu nepalyginsi – bent jau Barselonos miesto, tai toks žvyrinis ir visai netoli gatvės, o ir blaško dėmesį nuolat praeinantys prekeiviai, siūlantys vandenį, alų, masažą, kasyčių pinimą ar skarą. Bet nepaisant – tai jūra.
Mercat La Boqueria: Barselonos turgus
Ėjom į rekomenduotą ūžiantį Barselonos maisto turgų – Mercat La Boqueria – čia pačio įvairio maisto galima prisiragauti, ir šafrano, kuris brangumu primena auksą, nusipirkti, ir gaminimui namuose apsipirkti gausiai – jau tiek vaisių, sūrių, o ypač žuvies ir mėsos (mačiau net ožkų galvas tai purčiausi), prabangių vytintų kumpių ir kitų gardumynų ir įdomybių.
Atrodo, kad ką jau čia – turgus yra turgus – bet, iš tiesų, tai labai populiari vieta turistautant, nes tokia spalvinga, kad atstoja Barselonos gourmet muziejų.
Suvalgyti paella Barselonoje
Ir prisiskaičiau, kur tiksliai rasti gerą, šviežią paella, kurią, kaip sako, būtina suvalgyti viešint Ispanijoje, tai po šiuo turgaus portiku ir radom vieną išgirtą vietelę pasislėpusią, nors teko paplušėti, kol aptikom.
Ir tikrai buvo skanu ir sotu, dar vieną varnelę patirčių žemėlapyje uždėjom, o ir šiaip norisi kraštą pajausti, kaip tik įmanoma geriau per trumpą laiką.
MACBA muziejus
O vakare jau jautėsi šurmulys ir Žolės kvapas gatvėse. Mes porą valandų praleidom šiuolaikinio meno muziejuje MACBA – jei tik turiu galimybę, visada tokius aplankau, nes kažką sau artimo ir įdomaus išsinešu. O vakarinis miestas šeštadienį buvo toks gyvas, kad net sunkoka brautis!
Bet pasivaikščiojimai labai malonūs, o Gaudi architektūra apsupta ir pasakiška tiek dieną, tiek naktį.
5. Iš Barselonos į Figueres
Sekmadienis – Ispanijoje dauguma parduotuvių nedirba.
Tas poilsis kažkaip labai derėjo prie mūsų širdyse švenčiamos Vasario 16-osios.
Savais būdais minėjom, daužėm taure į taurę, nuėjom daug kilometrų ir galvojom, kokia brangi toji laisvė judėti.
Mes keliavome šiandien traukiniais.
Salvadoro Dali muziejus
Į Figueres miestelį, kur gimė Salvadoras Dali.
Čia jam skirtas muziejus-teatras, kuris ir buvo mūsų šiandienos kelionės tikslas.
Tikrai be galo įdomus, žaismingas ir vizualiai stebinantis bei ekstravagantiškas, koks buvo ir pats Dali.
O ir atradom tokių jo kūrinių, kurie sužavėjo ir nebuvo girdėti seniau – kaip kad serija, kurioje žmonių figūros tartum sudėtos iš akmenų.
O ir kiekvienas įėjimas į salę, žaidimas šešėliais ar skulptūros nišose- viskas kvepia Dali ir kviečia pažiūrėti į pasaulį neįprastai.
Kad ir kokia sudėtinga asmenybė Salvadoras buvo – jo geniali kūryba verta kiekvieno žavesio aiktelėjimo!
Bilietus nusipirkti galite ČIA, po 21 € suaugusiam asmeniui.
Dar lankėm juvelyrikos parodą, kur pamatėm, kokie ne tik blizgantys ir dailūs, bet ir tikri meno kūriniai gali gimti iš aukso bei deimantų – pas Dali niekas nebūna tiesiog gražu, bet kiekviena vynuogė tampa kaukole, lapai rankomis, o dramblių kojos tampa plonos it siūlai…
Nuo stoties einant link miesto, susipažinom ir su kanadiete, kuri jau aštuonias savaites keliauja po Europą. Ir sužinojom, kad jos abu tėvai lietuviai, emigravę per antrą pasaulinį karą į Vokietiją, ji mokėjo ir kelias frazes lietuviškai ir daug mūsų klausinėjo. Taip jau kelionėse būna, kad susitinki visokių žmonių – su vienais žodžiu ar žvilgsniu tik persimeti, su kitais gerokai išsikalbi. Ir smagu, nes tai pažinimo procesas.
Girona
Ir grįžtat traukiniu, dar išlipom Girona mieste- porą valandų vaikščiojom po viduramžius menančias akmenimis grįstas gatves, parkelius ir grožėjomės tikrai turtinga istorija alsuojančiomis sienomis. Čia ir garsaus serialo “Sostų karai” (Game of Thrones) dalis buvo filmuota.
Pastebėjau, kad čia dar gerokai daugiau Katalonijos nacionalinių ženklų – visi medžiai, stulpai ir žibintai centre apkabinėti geltonais kaspinais, o kiekviename name pamatysi bent porą balkonų su plevesuojančia katalonų vėliava.
Suvenyrų parduotuvėse irgi pirmose eilėse puikuojasi būtent katalonus palaikanti simbolika. Miestas geltonume pasipuošęs.
Grįžom į Barseloną jau vėlai ir sutemus, pavargusios, bet įspūdžių daug. Kažkaip viską, kas sugeba į vieną dieną sutilpti, vainikuoja nugirstas metro pokalbis, kai vietinė moteris su vaikiukais ant kelių mokė greta sėdinčią žilagalvę, galbūt, amerikietę (jos pačios pageidavimu) ispaniškų frazių:
-Berniukas tai “chico”
-A, chicken!
-Ne ne, ne chicken, chico!
Tokie mažmožiai ir pralinksmina.
Vakar išgąsdino žuvėdra ir suklykiau, šiandien sugebėjau traukinyje bandant apčiuopti, kur gi rozetė, nusikratyti elektra. Bet viskas gerai, vis dar judam.
6. Montjuic
Ne tik saulės, bet ir vėjo nepagailėta. Tarsi šauktų dangus, bet vis ir pavasariu kvepėtų…
Šiandien tyrinėjom Ispanijos aikštę ir kėlėmės ant Montjuic kalno.
Kelionė skraidančioje kapsulėje (cable car) pirmyn atgal kainuoja žmogui 16 €
Skrendant link Montjuic pilies – man aptirpo ne tik kojos ir rankos, bet ir dantenos apmirė, užtat vaizdas nuostabus – Barselona apsidengė plonu rūko drabužiu, bet vis tik atsivėrė kaip ant delno ir priminė kokį impresionistų paveikslą.
Ne toks pilkas kaip Paryžius, ne toks raudonai geltonas kaip Roma…toks įdomus tas miestas – Barselona didžiulė ir sunkiai aprėpiama vienu epitetu.
Man nepavyksta atsakyti, kuris didelis miestas labiausiai patiko – tiesiog jie panašūs ir skirtingi, kaip tavo draugai, iš kurių tikrai sunku pasakyt, kurį gi labiausiai brangini.
Vaikščiojom po Montjuic pilį ir domėjomės jos istorija, toje vietovėje sugriauto miestelio buvusių gyventojų pasakojimais apie vaikystę lūšnose ir kaip viskas greitai keičiasi. Leidomės botanikos sodais, kur skraido žuvėdros ir burkuoja karveliai, o palmėje sėdi katė.
Olimpinis miestelis
Net ir olimpinį miestelį aplankėm, stadioną pamatėm.
Bei dienos šviesoje vaizdą nuo Katalonijos istorijos muziejaus regėjom mesto šurmulį.
Net ir pirmadienio vėlų vakarą Barselona ūžia. Specialiai važiavom į gotikinį kvartalą (jis pilnas grafičių, meno ir barų, o apsuptas senovinių bažnyčių!) ir ieškojom išgirto restoranėlio, kur galėtume katalonų desertą – ‘crema catalona’ paragauti. Jis labai panašus į creme de brule, bet jei taip pavadinsi – jie bent žvilgsniu tikrai trenks antausį!
Tad skanavom ir kėlėm po taurę vietinio, tradicinio jų putojančio vyno – cava. Viskas gražu vien todėl, kad į tokią emociją mažmožius susuki.
Jau visai vėlumoje paskutinį kartą išlindom ir į apšviestą Sagrada Familia pasižiūrėti. Viena jos pusė senovinė, kita modernesnė. Vitražai tamsoje atrodo kaip ryškiai mėlynos bazilikos akys. Paskutinis vakaras Barselonoje, tad norisi šiam miestui vien dėkoti… už tą judėjimo laisvę ir savaitę atotrūkio nuo visko visko. Gracies!
7. Barselonos akvariumas
Sakom “lik sveika” viduržemio jūrai ir Barselonai. Parvežėm saulės – nėra už ką!
Dar aplankėm Barselonos akvariumą ir stovėjom tarp ryklių ir visų vandenyno nepažintų įdomybių. Ir aukštumas, ir žemumas verta pastebėt. Ir dangaus, ir jūros mėlius…
Bilietai į akvariumą nepigūs, po 25 €, bet nepasigailėjom.
Atostogos baigiasi, bet prasideda nauji keliavimo etapai, o kasdienybė ruošia daug iššūkių ir nuotykių. Pati, savarankiškai. Ačiū sekusiems keliavimo ypatumus ir skaičiusiems
Iki susikeliavimo!
Kiti įrašau apie keliones ISPANIJOJE:
– MALAGA
– GRANADA
– KORDOBA
– SEVILIJA
PS:. Pirkdami bilietus ar įsigydami turus per pateiktas nuorodas, padedate šiam puslapiui, nes Jums tai nieko nekainuoja, o aš gaunu mažą komisinį mokestį. AČIŪ.
0 Replies to “Savaitė BARSELONOJE: kelionės Ispanijoje gidas”