Kur pavalgyti Tytuvėnuose? (Nuvylusi Da Piero Pizzeria)

Rašiau apie apsilankymą Tytuvėnuose – tikrai gražus ir sakralus Žemaitijos miestelis. Jame labai verta pasivaikščioti neskubant, grožėtis vienuolyno ansambliu bei gamta, palipėti į apžvalgos bokštą.

Bet ir pavalgyti reikia. Ieškojau, kur gi verta Tytuvėnuose papietauti – radau nemažai pagirų vietinei picerijai, kuri picas kepa pečiuje. Žinoma, kad važiavome ten. Tai DA PIERO PIZZERIABasanavičiaus g. 13, Tytuvėnai.

Ir tikrai – žmonių yra ne vienas ir ne du. Staliukų irgi nedaug, šiaip ne taip, prisistačius kėdę pavyko atrasti vietą prisėdimui. Aplinka, švelniai sakant, nebuvo žavinga. Jau vien iškaba kaip nušiurusio larioko, o vidus nesužavėjo dar labiau. Sovietinis kičas ir plasmasinė Kinų gamyba.

Atrodė prastai, bet kartais miesteliuose pavyksta atrasti labai paprastų ir tikrai ne prašmatnių kampelių pavalgyti, kur sužavi šiltas bendravimas ir tikrai kokybiškas maistas. Tad tikėjomės, kad taip bus ir čia, nesinorėjo neigiamai nusiteikti vien dėl prastokos kavinės išvaizdos. O ir lankytojų kiekis vertė manyti, kad tai tikrai paprasta, bet puiki vietelė skaniai picai.

Aišku, kiek makabriškai atrodė tokioje aplinkoje šventinės vakarienės. Atvažiavo kelios šeimos iš vestuvių, kur greičiausiai buvo pakviesti tik į ceremonijos dalį. Merginos su aukštakulniais ir balinėm suknelėm, ryškiu makiažu. Ir vos tilpo toje salėje, vos rado dar vieną kitą kėdę. Ir visko nutinka, nieko čia baisaus, bet buvo gaila, kad jiems teko patiems šventę išsidabinus minėti tokioje aplinkoje. O ir iš kalbos buvo aišku, kad ne visi jie vietiniai.

Jokio pasisveikinimo, jokios reakcijos, jokio meniu ir jokio pasiteiravimo, ko norėsime. Laukėme, laukėme, galiausiai pradėjome patys brautis link baro, kur, kaip supratome, priima užsakymus. Nieko tokio, jei aptarnavimo nėra, bet būtų pravertęs koks pranešimas. Vis tik ta patalpėlė, kurioje reikia užsisakyti yra tokio dydžio, kad telpa tik vienas žmogus. O tuo metu, kaip supratome, vietinis pažįstamas rinkosi picas artėjančiam gimtadieniui, o ir ilgai šnekučiavosi apie gyvenimą. Kvėpavom jam į nugarą gal dvidešimt minučių, o gavom nepasitenkinimo iš pardavėjos, kad laukiam ir neleidžiam kalbėtis. Atrodė lyg trukdome be reikalo. O ir atėjus mūsų eilei, negavome jokio pasiūlymo ir tik itin grubų toną, nes bandėme pasiteirauti apie tai, su kuo kuri pica.

Tokio aptarnavimo jau seniai buvau neregėjus. Manymas, kad sulauksime šilto priėmimo miestelio kavinėje dingo. Rodos, buvome nepagaidaujami. Vis tik mūsų užsakymą priėmė ir tiek. Grįžome prie staliuko laukti.

O laukti teko pus antros valandos. Niekas neatsiprašė, nepaklausė, gal ko norėtume, kol laukiam. Bandymai paklausti, kiek reikės laukti, buvo nesėkmingi, nes gavome atodūsį ir pasakymą, kad dar kažkiek. Galiausiai atneštos picos netilpo ant mažučio staliuko ir piktino padavėją.

Pačios picos nebuvo blogos – tradicinė havajų pica visai skani, nors jautėsi, kad naudojama tikrai ne itališka mocarela, o paprastas sūris ar jo produktas. Pečiuje keptas padas neblogas, nors tikrai nekvepėjo Neapolio tradicija, o atneštas bliūdas su majoneziniu padažu gelbėjo situaciją.
Ne, picos nebuvo prastos it šaldytos, bet tikrų itališkų tikrai nepriminė. Veikiau ČILI picos lygio su storesniu padu ir geresniu apskrudimu. O gaila. Na, bent draugiškas gestas buvo Karvutės saldainiai dovanų. Bet per menkai pasaldino patirtį.

Picos nebuvo labai pigios, bet kainos prieinamos daugumai. Šeimyninė pica kainavo apie 7-8 eurus. Ir jos tikrai didelės – dviese ar net tryse galima prisivalgyti. Bet pati aplinka ir pojūtis buvo toks prastas, kad tas maistas, rodos, strigo gerklėje. O nuėjus į tualetą buvo nemalonu, nes tikrai nešvaru, be tualetinio popieriaus ir normalios spynos. Net rankų muilo nebuvo, vanduo ledinis ir kranas veikė prastai.

Gaila matyti verslus, kurie turi potencialą ir jo neišnaudoja. Galbūt jiems netrūksta lankytojų, bet ar nesinori pritraukti jų dar? Investuoti į tokias smulkmenas kaip tvarkingą tualetą ar tapetus, kurie nebūtų apiplyšę? Ar bent priimti klientus maloniai, idant jie nesijaustų kaip nusikaltę, kad atėjo. Išėjus emocija liko labai nemaloni. Jei jau valgyti šias picas – tai pasiimti išsinešimui. Ir net mašinoje sėdint suvalgyti ar kur gamtoje.

Tytuvėnai tokie gražūs, o su išgirta picerija mums nepasisekė. Tad, jei kas turite nusižiūrėję kokių jaukių vietų pavalgyti Tytuvėnuose – lauksiu rekomendacijų. Nes kažkada sugrįšim, bet jau tokios patirties kartoti nebesinori.

One Reply to “Kur pavalgyti Tytuvėnuose? (Nuvylusi Da Piero Pizzeria)”

  1. Teko sestadieni aplankyti Tytuvenu picerija.Dar tokio baisaus aptarnavimo,siukslyno matyti neteko(apie picas nekalbu,nes nevalgeme).Picu pasiule laukti 1,5-2 valandas.Saltibarsciai skanus,mesa,tiek paukstiena ir kiaulienos kepsniai nevalgomi,vien sudeginto cesnako skonis.bulvytes fri su desrele visai uzmirso gaminti,o priminus leke i parduotuve pirkti bulvyciu.Pralaukus 1,5 val.papraseme grazinti uz desreles pinigus,isklauseme paskaita kokie mes pikti,nesuprantame kai jie sunkiai dirba(dirbo tik vienas Pjero) ir niekur nespeja.Terasoje buvome 4 suauge ir 2 vaikai,kai atejo kompanija 6 zmoniu ,ji buvo isvaryta lauk,nors jau buvo nusivale patys stalus ir apsirinke siuksles.Nesuprantu,kai ateina klientas atnesa tau pinigus,o tu ji varai lauk.Nerekomenduociau valgyti niekam ten,o Pjerui ieskoti kitos vietos,nes jo picos tikrai geros.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *