Keliavau į Kijevą 2018 metais. Prieš prasidedant aktyviam Rusijos vykdomam karui.
Tikiu, kad Ukraina laimės ir jai reikės pagalbos atsistatyti, tuomet norėsis ją lankyti ir lankyti.
O dabar labai raginu aukoti Ukrainai, kovojančiai už mūsų visų laisvę, aukokite BLUE YELLOW.
Jau darbų ir streso užderėjo tiek, kad virkavau ir vis norėjau nors trumpam kažkur išvažiuoti. Vien kad dirbtų kojos, o ne galva. Kad galėčiau tiesiog pabėgti ir pakeisti aplinką. Ir taip atsirado pigūs bilietai į Kijevą savaitgaliui.
Ir planai nepasikeitė, nors ir karinė padėtis buvo paskelbta dalyje Ukrainos, ir atrodė, kad viskas labai nelaiku…Išvažiavom. Ir net tą pačią dieną kartu su Lietuvos prezidente.
Vos po mažą kuprinę ant pečių ir per pus-antros valandos skrydžio mes jau pasiekiam tikslą.
Na, oro uostas tolokai, tad dar grūdamės į autobusą, kuriame, jei nori vietos, tiesiog turi fiziškai į jį įtilpti. Ir važiuoji virš valandos, daug žmonių stovi.
Mes su trim susluoksniuotais megztiniais, bet svarbu judam. Iš tikro, oras buvo siaubingai bjaurus visą savaitgalį – ir šalta, ir šlapia, ir beprotiškai tamsu nuo trečios valandos dieną…bet gyvenom 26 daugiabučio aukšte netoli stoties, kur apačioje foje sėdi korseržė (skamba daug geriau nei “budinčioji” ar “prižiūrėtoja”) ir nuotykių apstu.
Man tai antras kartas Kijeve per poros metų laikotarpį, bet kiekvienas kartas juk kitoks. Vedžiau pakeleivę į Kijevo Lavros vienuolyno urvus, kur pasišviesdamos žvakelėmės apžiūrėjom stačiatikių šventųjų mumijas. Moterims reikia dengti ir plaukus, ir džinsuotas kojas – visur yra prižiūrėtojas, kuris užtikrina tvarką ir liepia vyrams nusiimti kepures, o moterims užsidėti. Ten sutinkam ir nemažai lietuvių – iš tikro daug kur girdim savo gimtą kalbą skambant.
Prie Lavros nueinam ir į miniatiūrų muziejų. Ten meno kūriniai ant obuolio sėklytės ar plauko viduje įtaisyta rožė. Į visus eksponatus žiūrim pro mikroskopą, lupą. Iš tikro – įspūdinga. Mažas muziejukas, bet tikrai vertas užsukti. Pamatai, kiek daug grožio gali slypėti mažuose dalykuose, jei tik turi tinkamus įrankius jiem įžiūrėti.
Sofijos soboras – jo viduje tikrai senovinės ir itin gražios mozaikos ir freskos.
Jau tikėjausi pamatyti Ukrainiečių įžiebtą Kalėdinę eglę, bet mums ten būnant, ją dar tik puošė. Juk ortodoksų Kalėdos po naujųjų metų. Dar tik statosi Kalėdiniai miesteliai, o eglutė nedidukė ir trigubai mažesnė už mūsiškę. Net nežinau, kodėl Lietuvoje mums tos eglės tapo tokios svarbios ir vedimos sportinio intereso, kai reikia rinkti gražiausią, leisti šimtus tūkstančių eurų ir kelti dideliausias diskusijas, kurios tikrai nėra tokios svarbios, kaip kitos šalies aktualijos. Pamatai, kad kitur tikrai ne eglė tampa svarbiausia. Ir milijoniniam miestui užtenka gražios ir paprastos eglutės. Ar tai blogai?
Žmonės gatvėse mūsų vis kažko klausdavo. Tai, kur metro, kur stotis…vienas senukas klausė, ar jam tinka dėvima kepurė. Rusiškai susikalbėti paprasta, bet su anglų kalba daug sunkiau. Net ir jaunos padavėjos sunkiai graibosi, tad teko ir pabūti vertėja vienoje kavinėje “Pas Kačiušą”, kuri visa įrengta tarybinio laikmečio rusišku stiliumi, kur padavėja sakydavo rusiškai Vaidai, ji man išversdavo, aš angliškai išversdavau kitam turistui užsieniečiui ir taip atgal. Tikras komandinis darbas. Bendrystė.
Metro gylesnis net už matytą Sankt Peterburge. Spėji apmąstyti visą gyvenimą, kol ateina laikas sparčiai nušokti nuo eskalatoriaus. Žmonių srautai milžiniški. Miestas gyvenamas, labai aukštas ir judantis net ir šaltukui spaudžiant. Ukrainiečiai paslaugūs – vos kavinėje nuo kėdės nukrenta striukė, iškart pribėgs ir paduos. Šeštadienį Kijeve vyksta itin daug mokyklinių klasių ekskursijų. Jie nebijo nei šalčio, nei tamsos.
Metro žetonas tekainuoja 8 grivinas – 0,25eu. Pavažiuoti autobusu dar pigiau – po 5 grivinas (0,15eu). Pavalgom su barščiais, salotom, kijevo kotletais ir desertu už keturis eurus žmogui. “Puzata Hata” apskritai yra ta vieta, kur valgyti labai apsimoka. Parduotuvėse irgi apsiperkam daug pigiau nei “Ikiuke” prie namų. Geriam vakare muskatinį vyną už porą eurų ir šildomės įspūdžiais, kol kojos skundžiasi dėl nueitų 13km per dieną bei virš 50 užkoptų aukštų. Kijevas kojoms tikrai negailestingas – metro bei stotelės apskritai išsidėsčiusios retai, o miestas labai kalnuotas, pilnas laiptų ir aukštėjančių gatvių. O su trim megztiniais tai prakaito upeliai teka palei smiltinius ir tada šaltis juos stingdo ir garina.
Pavargom ir pailsėjom. Taip jau kelionėse būna. Nakvojom vos dvi naktis, o įspūdžių daug užderėjo. Ir pasiklydom, ir radom netikėtai gražių vietų. Ir aplankėm daug cerkvių, ir apėjom daug aikščių… Na, į Kijevą nulėkti apsimoka. Kad ir savaitgaliui. Čia ramu, nors ir šalta. Ir visada įdomu ir norisi grįžti, nes visada lieka mįslingas “dar”. Prieš-Kalėdinė kelionė į svetimą miestą, kuris su kiekvienu vizitu vis savesnis pasidaro.
@dominykanav
https://www.instagram.com/dominykanav/
