Itakė – Odisėjo gimtinė, į kurią jis po Trojos karo, trukusio dešimtmetį, keliavo dar tiek pat. Apie tokią ilgą Homero aprašytą kelionę ir visą Odisėją kalbame jau kelis tūkstantmečius. O Christopher Nolan ekranizacija „Odisėja“ (2026) paskatino dar kartą grįžti prie šio epo ir jame užkoduotų prasmių, kuriuos neprarado aktualumo.
Šį kartą noriu patyrinėti, apie kokias gi realias pasaulio vietas greičiausiai rašė Homeras? Ką jose galime išvysti šiandien? Visas Odisėjo maršrutas ir išsiilgtoji Itakė. Plaukiam?
Paskutinį kartą įrašas atnaujintas:
Kur iš tikrųjų yra Itakė?
Itakė (Ιθάκη, Ithaki), kurią namais vadina Odisėjas ir metų metus bando į ją grįžti, nėra tik išgalvota vieta. Tai tikra Graikijos sala Jonijos jūroje, esanti tarp Kefalonijos ir žemyninės Graikijos.
- Salos plotas – vos apie 96 km²
- Itakė turi maždaug 3 tūkst. gyventojų
- Salos sostinė yra Vathy – vienas gražiausių natūralių uostų Graikijoje
Iš Kefalonijos galite ir tiesiog nusipirkti kruizą po Itakės įlankas, aplankant ir salos sostinę ir gaunant laisvo laiko geriau pažinti salą. Atrodo kaip labai patrauklus variantas.
Arba yra ekskursija autobusu po visą salą – tad tikrai nesunkiai galime, lankantis Graikijoje, aplankyti ir garsiąją Odisėjo Itakę.
Odisėjo Itakė Graikijoje: ką joje pamatyti?
Nors Itakė dažniausiai siejama su Homero „Odisėja“, šiandien tai viena ramiausių ir autentiškiausių Jonijos salų. Čia nėra didelių kurortų ar triukšmingo naktinio gyvenimo – vietoj to laukia maži žvejų kaimeliai, skaidri jūra ir vietos, primenančios legendinio Odisėjo istoriją.
Itakė, lankytinos vietos:
- Vathy – salos sostinė, įsikūrusi viename didžiausių natūralių Viduržemio jūros uostų. Miestelyje verta pasivaikščioti pakrante, užsukti į vietines tavernas, aplankyti Archeologijos muziejų, kuriame eksponuojami Mikėnų laikotarpio radiniai, aplankyti nedidelį jūrų ir folkloro muziejų.
- Garsiausias salos kampelis tai, žinoma, Odisėjo rūmų archeologinė vieta. Netoli Agios Athanasios kaimo archeologai atkasė Mikėnų laikotarpio komplekso liekanas, kurias dalis tyrėjų sieja su legendiniais Odisėjo rūmais. Nors nėra galutinai įrodyta, kad čia stovėjo Homero aprašyti rūmai, radiniai rodo, jog šioje vietoje XIII–XII a. pr. Kr. tikrai buvo svarbus valdovo centras.
- Stavros – didžiausias šiaurinės Itakės miestelis. Jame rasite Odisėjo statulą, nedidelį archeologinį muziejų, vadinamąją „Homero mokyklą“ (School of Homer) – archeologinę vietovę, kuri taip pat kartais siejama su Odisėjo epocha.
- Kioni daugelis keliaujančių įvardina kaip gražiausią Itakės kaimuką. Jį atpažinsite iš spalvingų namų, mažo uosto su burinėmis jachtomis, siaurų gatvelių, jaukių tavernų.
- Gidaki paplūdimys – vienas gražiausių visoje Graikijoje. Jį supa stačios uolos, o vanduo atrodo neįtikimos turkio spalvos. Automobiliu iki pat paplūdimio neprivažiuosite – reikės paeiti pėsčiomis apie 20–30 minučių arba atplaukti vandens taksi iš Vathy.
- Jeigu norėtumėte lengviau pasiekiamo paplūdimio, verta rinktis Filiatro. Jis yra vos keli kilometrai nuo Vathy ir garsėja skaidriu vandeniu, akmenuotu krantu, puikiomis sąlygomis nardymui su kauke.
- Ant kalno stovintis XVII a. Kathara vienuolynas yra viena gražiausių apžvalgos vietų saloje. Nuo jo atsiveria Jonijos jūra, Kefalonijos sala, vakariniai saulėlydžiai.
- Frikes yra dar vienas mažas žvejų uostelis, kuriame vyksta lėtas vietinių gyvenimas. Būtent čia labai verta paskanauti šviežios žuvies.
- Itakė yra puiki sala aktyviems keliautojams. Čia pažymėta dešimtys kilometrų takų, vedančių per alyvmedžių giraites, į kalnų viršūnes, prie atokių įlankų, į senus akmeninius kaimus. Nuo aukštesnių vietų atsiveria įspūdingos Jonijos salyno panoramos.
Itakė nėra sala, kuri stebina didingais antikiniais griuvėsiais ar prabangiais kurortais. Jos žavesys slypi atmosferoje ir masinio turizmo vietų neprimenančiame, lėtesniame gyvenimo tempe.
Būtent todėl Itakė dažnai tampa ne vienos dienos išvyka, o vieta, kurioje norisi tiesiog pabūti – stebėti uostą, maudytis mažose įlankose ir prisiminti, kad, pasak Homero, svarbiausia buvo ne tik pasiekti Itakę, bet ir pati kelionė iki jos.
Ar tai tikrai Homero Itakė?
Tik kyla klausimas, ar dabartinė Itakės sala Graikijoje ir yra toji Homero epe aprašyta Itakė?
Archeologai nėra tuo visiškai įsitikinę.
Yra kelios teorijos:
- dabartinė Itakė tikrai yra Odisėjo sala
- Homeras galėjo turėti omenyje vakarinę Kefalonijos dalį (Palikės pusiasalį)
- poema jungia kelias realias vietas į vieną legendinę karalystę
Nepaisant diskusijų, šiandien visa Itakės sala tiesiog kvėpuoja Odisėjo legenda.
Saloje rasite:
- Odisėjo rūmų archeologinę vietą (Agios Athanasios apylinkėse)
- Odisėjo statulas
- muziejus
- daugybę tavernų ir viešbučių, pavadintų Odisėjo vardu
Itakė: kur nakvoti?
| Euktimeno | butukas sostinėje |
| Mentor Hotel *** | viešbutukas su vaizdu į jūrą |
| Kouvarata Villas Stavros | Vila su baseinu Stavros miestelyje |
| Afales Villa and Studios | prie paplūdimio ir Odisėjo rūmų liekanų |
Įdomu, kad Nolan filme „Odisėja“ – Itakę jis pasirinko filmuoti ne Graikijoje, o Sicilijoje, Favinjanos (Favignana) saloje.
Odisėja: kurios epo vietovės turi realius prototipus?
| Vietovė Homero Odisėjoje | Galimas realus prototipas |
| Troja | Hisarlikas (Turkija) |
| Itakė | dabartinė Itakės sala |
| Kiklopų sala | Sicilija, netoli Etnos |
| Sirenų uolos | Li Galli salelės prie Amalfio |
| Scilė ir Charibdė | Mesinos sąsiauris |
| Kirkės sala | Monte Circeo arba Ponza (Italija) |
| Lotofagų žemė | Džerbos sala Tunise |
| Mirusiųjų pasaulis | Averno ežeras prie Neapolio (viena teorijų) |
Būtent dėl to Odisėja tokia įdomi – Homeras, kaip spėjama, rėmėsi tikromis Viduržemio jūros vietomis, tačiau jas papildė mitais.
Homero pasakojimai nėra vien fantazija. Nors dievai, ciklopai ir sirenos priklauso mitų pasauliui, kai kurios epų vietos turi labai realų geografinį ir istorinį pagrindą, kurį šiandien gali aplankyti kiekvienas keliautojas.
Troja – Hisarlikas, Turkija
Nors Homero „Odisėjoje“ Trojos karas jau yra pasibaigęs, būtent nuo jo prasideda Odisėjo dešimtmetį trukusi kelionė namo. Ilgą laiką manyta, kad Troja – tik legendinis miestas, tačiau XIX a. archeologiniai atradimai pakeitė šį požiūrį.
Šiandien dauguma istorikų ir archeologų sutaria, kad Homero aprašytą Troją greičiausiai atitinka Hisarliko (Hisarlık) archeologinė vietovė šiaurės vakarų Turkijoje, netoli Dardanelų sąsiaurio.
Paaiškėjo, kad Hisarlikas nėra vienas miestas – tai net devynių pagrindinių gyvenviečių sluoksniai, statyti vienas ant kito per daugiau kaip 3 000 metų. Archeologai mano, kad su Homero pasakojimais labiausiai siejamos vietos gyvavusios apie XIII–XII a. pr. Kr. – laikotarpiu, su kuriuo tradiciškai siejamas Trojos karas.
Tikroji Troja
Šiandien Hisarlikas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Lankytojai gali apžiūrėti:
- senųjų miesto sienų liekanas
- įvairių epochų griuvėsius ir šalia įrengtą Trojos muziejų
- netoli archeologinės vietovės stovi ir didelė medinio Trojos arklio rekonstrukcija – priminimas apie vieną garsiausių Antikos istorijų, nors pats arklys greičiausiai yra literatūrinis simbolis, o ne istorinis objektas.
Jei planuojate aplankyti Troją, patogiausia apsistoti Çanakkale mieste.
Nuo jo iki Hisarliko archeologinės vietovės – apie 30 km.
- Organizuojamos ir dienos kelionės į Trojos miestą iš Stambulo
- Arba ekskusija iš Kanakalės į Trojos miestą ir Pirmojo pasaulinio karo mūšių laukus Gallipolyje
Daugelis keliautojų Troją derina su apsilankymu Galipolio pusiasalyje arba kelione palei Egėjo jūros pakrantę.
Nakvynė Kanakalėje:
Filme „Odisėja“ – Troja buvo filmuota Maroke, Ait Benhadu istoriniame mieste – labai nuo toli nuo tikrosios Trojos.
Kiklopų sala – Sicilija
Vienas įsimintiniausių Homero „Odisėjos“ epizodų – Odisėjo susidūrimas su vienakiu milžinu Polifemu.
Keliaudamas su savo įgula jis išsilaipina saloje, kur aptinka didžiulį urvą, tačiau netrukus paaiškėja, kad tai – kiklopo Polifemo namai. Milžinas uždaro graikus oloje, suėda dalį jų, o Odisėjas išsigelbsti gudrumu: nugirdo kiklopą vynu, apakina jį įkaitintu medžio kuolu ir su bendražygiais pabėga prisirišęs prie avių pilvų.
Nolano ekranizacijoje detalės šiek tiek pakeistos, bet esmė išlieka tokia pat.
Homeras neįvardijo tikslios šios salos vietos, tačiau nuo Antikos laikų ji dažniausiai siejama su rytine Sicilijos pakrante, ypač Aci Trezza miestelio apylinkėmis, netoli Katanijos.
Šią teoriją sustiprina keli argumentai:
- Etna – didžiausias aktyvus Europos ugnikalnis – nuo seno buvo laikomas kiklopų kalve. Graikų mituose būtent čia kiklopai kalė Dzeuso žaibus, vadovaujami dievo Hefaisto. Ekskursija į Etnos viršukalnę yra kažkas tikrai magiško.
- Prie Aci Trezza krantų iš jūros kyla įspūdingos bazaltinės uolos, vadinamos Faraglioni dei Ciclopi („Kiklopų uolos“). Vietos legenda pasakoja, kad tai akmenys, kuriuos į bėgantį Odisėjo laivą svaidė įniršęs Polifemas.
- Pakrantėje gausu vulkaninių olų ir lavos suformuotų uolų, kurios puikiai dera su Homero aprašytu laukiniu kraštovaizdžiu.
Žinoma, nėra jokių archeologinių įrodymų, kad kiklopai kada nors egzistavo. Tačiau daugelis mokslininkų mano, kad Homeras galėjo būti girdėjęs pasakojimų apie Siciliją – tuomet graikams dar menkai pažįstamą ir paslaptingą salą, kurioje stūksojo rūkstantis Etnos ugnikalnis. Tokia vieta puikiai tiko mitams apie milžinus.
Ką verta pamatyti šiandien?
Jei keliaujate po rytų Siciliją, verta aplankyti:
- Aci Trezza – jaukų žvejų miestelį, garsėjantį Kiklopų uolomis.
- Faraglioni dei Ciclopi – bazaltinių salelių grupę, kuri laikoma Polifemo mestais akmenimis.
- Aci Castello – viduramžių pilį ant vulkaninės uolos, nuo kurios atsiveria puikūs pakrantės vaizdai.
- Etnos ugnikalnį, kuris Antikos mitologijoje buvo laikomas kiklopų ir Hefaisto kalve.
Tai viena įdomiausių vietų, kur mitologija ir gamta susilieja. Net jei Polifemo ola niekada nebuvo rasta, vaikštant Aci Trezza pakrante nesunku suprasti, kodėl būtent ši Sicilijos dalis jau daugiau kaip du tūkstančius metų siejama su garsiausiu Homero kiklopu.
Nakvynė prie Kiklopų salos
| Grand Hotel Faraglioni **** | su privačiu paplūdimiu |
| Sicilia’s Art Hotel & Spa | su SPA |
| B&B Stella Marina | pigiau, paprasčiau, bet gera vieta su pusryčiais |
Sirenų uolos – Li Galli salelės, Italija
Vienas iš žinomiausių Homero „Odisėjos“ epizodų pasakoja apie sirenas – paslaptingas būtybes, kurių kerintis balsas priviliodavo jūrininkus prie pavojingų uolų ir pražudydavo jų laivus. Deivė Kirkė perspėjo Odisėją apie šį pavojų, todėl jis liepė savo bendražygiams užsikimšti ausis bičių vašku, o pats paprašė pririšti jį prie laivo stiebo. Taip jis tapo vieninteliu žmogumi, išgirdusiu sirenų giesmę ir išgyvenusiu.
Homeras neįvardija tikslios sirenų buveinės vietos, tačiau jau Antikos laikais graikų geografai ją pradėjo sieti su Li Galli (senovėje – Le Sirenuse) salelėmis, esančiomis Tirėnų jūroje tarp Positano ir Kaprio, prie Amalfio pakrantės. Ši tradicija gyvuoja daugiau kaip du tūkstančius metų.
Jei jau atostogausite Sorente ar Amalfi pakrantėje – verta bent jau atkreipti dėmesį.
Li Galli archipelagą sudaro trys pagrindinės salelės:
- Gallo Lungo – didžiausia ir ilgiausia
- La Rotonda
- La Castelluccia
Jų krantus supa stačios uolos, povandeninės seklumos ir stiprios jūros srovės. Manoma, kad būtent šie pavojingi vandenys ir galėjo įkvėpti legendą apie sirenas – senovėje ne vienas laivas čia suduždavo, o pasakojimai apie „viliojančias giesmes“ galėjo būti poetinis būdas paaiškinti šias nelaimes.
Ką verta pamatyti šiandien?
Nors pačios Li Galli salelės yra privačios ir į jas išlipti negalima, jas puikiai galima pamatyti:
- plaukiant laivu iš Positano į Kaprį
- iš Amalfio pakrantės apžvalgos aikštelių;
- plaukiant baidarėmis ar privačiomis ekskursijomis aplink saleles
Daugelis kelionių laivų sustoja šalia archipelago, kur galima išsimaudyti krištolo skaidrumo vandenyje ir pasigrožėti dramatišku uolėtu kraštovaizdžiu.
Scilė ir Charibdė – Mesinos sąsiauris, Italija
Itin dramatiška Homero „Odisėjos“ scena pasakoja apie siaurą jūros ruožą, kuriame Odisėjas turėjo pasirinkti tarp dviejų mirtinų pavojų.
- Vienoje pusėje tykojo Scilė – šešiagalvė pabaisa, gyvenusi uoloje ir griebianti praplaukiančius jūrininkus.
- Kitoje – Charibdė, tris kartus per dieną praryjanti ir vėl išspjaunanti jūros vandenį, sukurdama milžinišką sūkurį, galintį praryti visą laivą.
Kirkė patarė Odisėjui plaukti arčiau Scilės. Nors jis neteko šešių savo bendražygių, toks sprendimas išgelbėjo likusią įgulą – susidūrimas su Charibde būtų reiškęs viso laivo pražūtį.
Jau Antikos laikais šis pasakojimas buvo siejamas su Mesinos sąsiauriu, skiriančiu Siciliją nuo žemyninės Italijos.
Sąsiauris siauriausioje vietoje yra vos apie 3 kilometrų pločio, tačiau dėl sudėtingų srovių, potvynių ir nevienodo jūros dugno čia susidaro stiprūs vandens sūkuriai ir pavojingos srovės. Senovės jūrininkams, plaukiojusiems buriniais laivais, ši vieta iš tiesų buvo viena sudėtingiausių Viduržemio jūroje.
Manoma, kad:
- Scilė siejama su dabartiniu Scilla miesteliu Kalabrijoje, kur ant aukštos uolos stovi pilis ir atsiveria vaizdas į visą sąsiaurį.
- Charibdė tradiciškai lokalizuojama Sicilijos pusėje, netoli Capo Peloro kyšulio, kur dėl srovių susidaro stiprūs vandens verpetai.
Šiandien mokslininkai sutinka, kad Homero aprašymas greičiausiai buvo įkvėptas realių Mesinos sąsiaurio gamtinių reiškinių. Nors šiuolaikiniai laivai šias vietas įveikia be didesnių sunkumų, senovėje jos galėjo atrodyti tokios pavojingos, kad tapo mitinių pabaisų buveine.
Ką verta pamatyti šiandien?
Jei keliaujate po pietų Italiją ar Siciliją, verta aplankyti:
- Scilla – vieną gražiausių Kalabrijos pajūrio miestelių, garsėjantį Ruffo pilimi, siaurų gatvelių kvartalu Chianalea ir įspūdingais vaizdais į Mesinos sąsiaurį. Galima sudalyvauti ekskursijoje laivu.
- Capo Peloro – šiauriausią Sicilijos kyšulį, nuo kurio galima stebėti sąsiaurio sroves ir Kalabrijos krantus.
- Mesiną – Sicilijos uostamiestį, iš kurio organizuojamos ekskursijos laivais po sąsiaurį.
Nakvynė Scilla, Italijoje:
Kirkės sala – Monte Circeo arba Ponza, Italija
Kai Odisėjas pasiekia deivės ir burtininkės Kirkės (Kirke, gr. Κίρκη) salą Aiają (Aeaea), šioji pavaišina atvykusius jūrininkus stebuklingu gėrimu ir paverčia juos kiaulėmis. Tik dievo Hermio duoto stebuklingo augalo padedamas Odisėjas atsispiria jos kerams, išlaisvina savo bendražygius ir saloje praleidžia ištisus metus, kol galiausiai leidžiasi į tolimesnę kelionę.
Homeras nepasako, kur tiksliai buvo Aiaja, todėl jos vieta iki šiol išlieka diskusijų objektu. Vis dėlto nuo Antikos laikų dažniausiai minimos dvi vietos Italijoje.
Monte Circeo
Populiariausia teorija sieja Kirkės salą su Monte Circeo – įspūdingu 541 m aukščio kyšuliu apie 100 km į pietus nuo Romos.
- Antikoje manyta, kad Monte Circeo buvo sala. Vėliau pakrantė pasikeitė dėl upių sąnašų, ir šiandien jis su žemynu sujungtas siaura sausumos juosta.
- Pats pavadinimas Circeo kildinamas iš Kirkės (lot. Circe), todėl sąsaja žinoma jau daugiau kaip du tūkstančius metų.
- Kyšulys iš jūros atrodo itin dramatiškai – aukštos uolos, tankūs miškai ir daugybė urvų puikiai dera su Homero aprašyta paslaptinga burtininkės buveine.
Šiandien čia įkurtas Circeo nacionalinis parkas, garsėjantis pėsčiųjų takais, įspūdingomis panoramomis ir archeologinėmis vietovėmis.
Galima plaukti iš Terracinos laivu į Circeo urvus arba dalyvauti ekskursijoje baidarėmis po Sabaudijos ežerą Circeo nacionaliniame parke.
Ponzos sala
Kita populiari hipotezė Kirkės salą sieja su Ponza – didžiausia Poncų salyno sala Tirėnų jūroje.
Ponza pasižymi:
- stačiomis vulkaninės kilmės uolomis
- paslėptomis įlankomis
- jūros urvais
- skaidriu turkio spalvos vandeniu
Dėl izoliuotumo ir laukinio kraštovaizdžio dalis tyrėjų mano, kad būtent tokia sala galėjo įkvėpti Homero Aiają.
Ką verta pamatyti šiandien?
Jei keliaujate po centrinę Italiją, abi vietos vertos dėmesio.
| Monte Circeo | Ponza |
| žygiai nacionaliniame parke | ekskursijos laivais aplink pakrantę |
| panoraminiai vaizdai į Tirėnų jūrą | maudynės grotose ir įlankose |
| urvai, siejamus su Kirkės legenda | spalvingas uostamiestis |
| vienas gražiausių Italijos kyšulių | puikios sąlygos nardyti |
Troja ir Itakė yra labiau istoriškai pagrįstos vietos, šiuo atveju, nėra jokių archeologinių įrodymų, leidžiančių tiksliai nustatyti, kur buvo Kirkės sala. Tačiau įdomu, kad abi pagrindinės kandidatės – Monte Circeo ir Ponza – yra vos už kelių dešimčių kilometrų viena nuo kitos.
Tai leidžia manyti, kad Homeras galėjo būti girdėjęs pasakojimų apie šį paslaptingą Italijos pakrantės regioną ir jo kraštovaizdį panaudoti kurdamas vieną įsimintiniausių „Odisėjos“ vietų.
Įdomu, kad filme „Odisėja“ Kirkės sala tapo Škotijos Moray pakrantė, kupina laukinės gamtos.
Lotofagų žemė – Džerbos sala Tunise
Po audros Odisėjas ir jo įgula pasiekia paslaptingą kraštą, kuriame gyvena lotofagai – „lotoso valgytojai“. Tai vienas trumpiausių, bet filosofiškai giliausių „Odisėjos“ epizodų.
Vietiniai svetingai pavaišina Odisėjo bendražygius lotoso vaisiais. Vos jų paragavę, jie pamiršta savo namus, artimuosius ir net kelionės tikslą. Jie nebenori grįžti į Itakę – trokšta tik likti saloje ir gyventi be rūpesčių. Odisėjui tenka jėga nutempti savo vyrus atgal į laivą ir kuo greičiau išplaukti.
Skirtingai nei kiklopai ar Scilė, lotofagai nekelia fizinio pavojaus. Jų grėsmė – užmarštis. Lotosas simbolizuoja pagundą atsisakyti savo tikslo, prarasti ryšį su tuo, kas žmogui svarbiausia, ir pasilikti patogiame, bet beprasmiame sąstingyje.
Nors Homeras neįvardija tikslios vietos, jau Antikos geografai Polibijas ir Strabonas lotofagų žemę tapatino su Džerbos (Djerba, senovėje – Meninx) sala prie Tuniso krantų.
Kodėl būtent Džerba?
- Sala yra Viduržemio jūros pietuose, netoli maršruto, kuriuo, kaip manoma, galėjo būti nublokštas Odisėjo laivas.
- Antikos autoriai mini, kad šiame regione augo augalas, vadinamas lotosu. Nors iki šiol nežinoma, kokį augalą Homeras turėjo omenyje, viena populiariausių versijų – Ziziphus lotus, saldžius vaisius vedantis krūmas, natūraliai augantis Šiaurės Afrikoje.
- Džerba nuo seno garsėjo derlinga gamta, palmėmis ir ramia atmosfera, todėl keliautojams galėjo atrodyti tarsi žemė, kurioje norisi pamiršti visus rūpesčius.
Ką verta pamatyti šiandien?
Šiuolaikinė Džerba – didžiausia Tuniso sala ir viena populiariausių šalies atostogų krypčių. Čia verta aplankyti:
- Houmt Souk – pagrindinį salos miestą su baltais namais, turgumi ir tradicinėmis kavinėmis (organizuojamos ir ekskursijos po Džerbą)
- Ilgus smėlio paplūdimius ir turkio spalvos Viduržemio jūros pakrantę (galite leistis ekskursijon laivu)
- Palmių giraites ir alyvmedžių laukus, kurie primena, kodėl sala nuo seno garsėjo savo derlingumu.
- Tradicinius berberų kaimus ir seniausią Afrikoje veikiančią sinagogą El Ghriba.
Net jei niekada nesužinosime, ar Homero lotofagai iš tiesų gyveno Džerboje, ši sala iki šiol išlaikė savo, regis, nesibaigiančių atostogų atmosferą. Galbūt todėl jau daugiau kaip du tūkstančius metų ji laikoma vieta, kurioje gimė viena gražiausių „Odisėjos“ metaforų – apie pagundą pamiršti savo Itakę.
Kur nakvoti Džerboje, Tunise?
| Radisson Blu Athénée Palace Resort & Thalasso, Djerba ***** | privatus pliažas, pusryčiai ir penkių žvaigždučių poilsis už įkandamą kainą |
| Hôtel Djerba Authentique – Au centre de Midoun | autentiškas ir jaukus viešbutukas |
| Le Patio de Mezraya | nedidelis, bet puikiai įvertintas viešbutukas |
Odisėjos mirusiųjų pasaulis – Averno ežeras prie Neapolio
Vienoje paslaptingiausių „Odisėjos“ dalių Odisėjas leidžiasi į mirusiųjų pasaulį (Hadą), kad gautų pranašo Teiresijo patarimą, kaip saugiai sugrįžti į gimtinę – juk Itakė laukia. Tai vienintelis būdas sužinoti, kokie išbandymai jo dar laukia.
Homeras nerašo, kad Odisėjas nusileidžia į požemius tiesiogine prasme. Jis keliauja į tolimą kraštą prie Okeano upės, kur atlieka apeigas ir iškviečia mirusiųjų sielas. Todėl tiksli šios vietos geografinė padėtis išlieka po paslapties šydu.
Vis dėlto jau Antikos laikais viena populiariausių teorijų mirusiųjų pasaulio vartus siejo su Averno ežeru (Lago d’Averno), esančiu netoli Neapolio, vulkaniniame Campi Flegrei regione.
Kodėl būtent Averno ežeras?
- Averno ežeras susiformavo užgesusio ugnikalnio krateryje, todėl jį supa statūs, miškingi šlaitai ir tvyro paslaptinga atmosfera
- Senovėje iš vulkaninio grunto čia veržėsi sieros ir kitos dujos. Graikai tikėjo, kad dėl jų virš ežero negali skraidyti paukščiai. Net pats pavadinimas Avernus kilęs iš graikų žodžio aornos – „be paukščių“.
- Dėl niūraus kraštovaizdžio ir vulkaninės kilmės vieta buvo laikoma natūraliais vartais į požeminį pasaulį.
Ką prie Averno ežero pamatyti šiandien?
Jei keliaujate į Neapolį, Averno ežeras yra vos apie 20 kilometrų nuo miesto centro.
Čia verta aplankyti:
- Averno ežerą – ramų vulkaninį ežerą, apsuptą pėsčiųjų takų.
- Kumų archeologinį parką (Cumae Archaeological Park) – seniausią graikų koloniją Italijoje.
- Sibilės olą (Cave of the Cumaean Sibyl) – ilgą tunelį, kuris nuo Antikos laikų siejamas su pranaše Sibile ir legendomis apie nusileidimą į požemius.
- Visą Campi Flegrei vulkaninį regioną, kuriame gausu kraterių, terminių versmių ir kitų neįprastų geologinių reiškinių.
Nolan „Odisėjos” ekranizacijoje Hado mirusiųjų pasaulis buvo filmuojamas Islandijoje, Kraflos vulkaniniame regione, Hveriro (Hverir) geoterminėje teritorijoje.
Odisėjo maršrutas šiandien
Nors Homeras niekada nepateikia tikslaus Odisėjo maršruto žemėlapio, jau daugiau kaip du tūkstančius metų istorikai, geografai ir keliautojai bando susieti jo nuotykius su realiomis Viduržemio jūros vietomis. Dalis šių tapatinimų remiasi Antikos autorių pasakojimais, dalis – geografija, o kai kurie tebėra tik hipotezės. Vis dėlto būtent jos leidžia susidėlioti vieną įdomiausių literatūrinių maršrutų Europoje.
Ar įmanoma pakartoti legendinę Odisėjo kelionę?
Jei nuspręstumėte sekti Odisėjo pėdomis, kelionė galėtų atrodyti taip:
- Troja (Hisarlikas, Turkija) – kur prasidėjo Odisėjo istorija. Po dešimties metų trukusio Trojos karo jis pagaliau leidosi namo, tačiau kelionė į Itakę užtruko dar tiek pat.
- Viena iš pirmųjų stotelių galėtų būti Džerba Tunise – vieta, kuri nuo Antikos laikų siejama su lotofagų žeme. Čia Odisėjo bendražygiai vos nepamiršo savo namų ir kelionės tikslo.
- Rytinė Sicilija – netoli Katanijos esančioje Aci Trezza pakrantėje stūkso Kiklopų uolos – vieta, kuri tradiciškai laikoma Polifemo sala. Vos už kelių dešimčių kilometrų prasideda ir Mesinos sąsiauris, siejamas su Scile ir Charibde.
- Toliau maršrutas vestų palei Amalfi pakrantę prie Li Galli salelių, kur, pasak senosios tradicijos, skambėjo sirenų giesmės. Plaukiant laivu tarp Positano ir Kaprio nesunku įsivaizduoti, kodėl ši vieta įkvėpė vieną garsiausių Antikos mitų.
- Į pietus nuo Romos stūksantis Monte Circeo kyšulys laikomas labiausiai tikėtinu Kirkės salos prototipu. Čia, pasak Homero, Odisėjas praleido net vienerius metus.
- Netoli Neapolio esantis vulkaninis Averno ežeras nuo Antikos laikų laikomas vartais į mirusiųjų pasaulį. Nors tai tik viena iš teorijų, ši vieta puikiai perteikia paslaptingą „Odisėjos“ atmosferą.
- Kelionės pabaiga – Itakė. Tikra Jonijos jūros sala, kuri jau daugiau kaip du tūkstančius metų laikoma Odisėjo namais.
Kelionė, kuri niekada nesibaigia
Žinoma, toks maršrutas nėra istorinis faktas.
Daugelis Homero aprašytų vietų iki šiol kelia diskusijų, o kai kurios jų greičiausiai niekada nebus tiksliai nustatytos.
Tačiau būtent tai ir daro „Odisėją“ išskirtinę – tai ne kelionių vadovas, o pasakojimas, kuriame tikri Viduržemio jūros krantai susipina su mitais, vaizduote ir žmogaus troškimu sugrįžti namo.
Šiandien keliaudami nuo Trojos griuvėsių Turkijoje iki ramios Itakės salos Graikijoje galime ne tik aplankyti vietas, kurios įkvėpė vieną svarbiausių Vakarų literatūros kūrinių, bet ir patys patirti tai, ką, regis, norėjo pasakyti Homeras: svarbiausia ne tai, kaip greitai pasiekiame savo Itakę, o tai, kuo tampame pakeliui.
Kas yra jūsiškė Itakė?
Ar pasiryžtumėte tokiai kelionei?
Jei įdomu, paskaitykite ir apie Odisėją per psichoterapijos akinius.
Pirkdami bilietus ar paslaugas per kai kurias mano pateiktas partnerių nuorodas – remiate tinklaraštį, nes gaunu nedidelę komisinę premiją, o Jums tai nieko papildomai nekainuoja. Ačiū!
Pingback: ODISĖJA filmas 2026: kur buvo filmuota Odisėjo kelionė? - Kelionduonė