UNESCO Pasaulio paveldas: kas 2025 m. papildė sąrašą?

Šiemet, 2025 metų liepą, UNESCO Pasaulio paveldo gretas papildė dar 26 vietovės ir lankytini objektai.
Pasaulio paveldo komiteto konferencijoje Paryžiuje nariai balsavo už tai, kad sąrašas būtų išplėstas iki 1248 objektų.

UNESCO Pasaulinis paveldas garsina ir kviečia pagerbti žmonijos istoriją ir gamtos stebuklus visame pasaulyje, išsaugant turimus lobius ateities kartoms.

Kad patektų į pasaulio paveldo sąrašą, vieta ar objektas turi atitikti vieną iš 10 kriterijų, susijusių su kultūrine, istorine ar gamtine svarba.

UNESCO dėmesys dažnai paskatina turizmą ir nacionalinį pasididžiavimą (aišku, kai kurios vietovės kenčia nuo perteklinio turizmo, kuris dar ir gilina ekologines problemas, tačiau dažnai vis tik nauda būna didesnė nei galimos grėsmės, nes suteikiamas pagrindas ir paskatinimas saugoti gamtą, įkvepia tarptautiniam pripažinimui mažiau lankomas vietas).

UNESCO pripažinimas gali tapti ir gelbėjimosi ratu tam tikroms vietoms, padedančiu gauti finansinę ir visokeriopą pagalbą nelaimių metu. Pavyzdžiui, kai 2024 m. UNESCO įtraukė Palestinos šventojo Hilariono vienuolyną į nykstančių objektų sąrašą, tai atvėrė duris techninei ir finansinei pagalbai vykstant konfliktui Gazos ruože.

2025 metais į UNESCO Pasaulio paveldą įtraukti objektai apima šešis žemynus ir daugiau nei milijono metų istorijos. Trumpai pristatysiu, kokios vietos papildė Pasaulio paveldo gretas:

UNESCO Pasaulio paveldas: 2025 naujienos

Europa: UNESCO pasaulio paveldas 2025

1. Italija: Sardinijos priešistorinės laidojimo tradicijos: Domus de Janas

„Domus de Janas“ (vertimas iš sardų kalbos – „fėjų namai“) – tai uolose iškaltos priešistorinės kapavietės, datuojamos maždaug 3400–2700 m. pr. Kr., priklausančios vadinamajai Ozieri kultūrai (vėlyvoji neolitinė kultūra Sardinijoje).

UNESCO įvertino, kad „Domus de Janas“ yra išskirtinis priešistorinės laidojimo architektūros ir religinio mąstymo pavyzdys Europoje. Tai unikalus žmogaus ir gamtos santykio, tikėjimo pomirtiniu gyvenimu ir simbolikos palikimas.

UNESCO į sąrašą įtraukė 24 vietoves visoje Sardinijos saloje, kur randamos šios kapavietės.
Kai kurios iš žymiausių vietų:

• Sant’Andrea Priu (Bonorva)
• Anghelu Ruju (Alghero)
• Montessu (Villaperuccio)
• S’Incantu (Sassari)

Daugelis šių kapaviečių išliko puikios būklės net po 5000 metų – kai kurios dar turi matomus freskų fragmentus.

2. Vokietija: Karaliaus Liudviko II Bavarijos rūmai

Liudvikas II (1845–1886) – Bavarijos karalius, dar vadinamas „pasakų karaliumi“. Jis garsėjo savo meile menui, operai (ypač Wagnerio kūrybai), fantazijai bei svajonių pasauliui, todėl pastatė keletą neįtikėtinų rūmų, kurie iki šiol laikomi vienais įspūdingiausių Europoje.

UNESCO 2025 m. pripažino išskirtine pasaulio paveldo verte keturis rūmus,
pastatytus arba suprojektuotus Liudviko II iniciatyva:

• Noišvanšteino pilis (Neuschwanstein) – ikoniška „pasakų pilis“, įkvėpusi net „Disney“ (kaip ir pilis Segovijoje, Ispanijoje). Ji pastatyta ant kalno prie Fiuseno miesto (netoli Austrijos sienos).
  Sujungia viduramžių romantiką su modernia XIX a. inžinerija (centrinis šildymas, vandentiekis ir kt.).
  Jei norėsite aplankyti – bilietus rasite per GetYourGuide.

• Linderhofo rūmai (Schloss Linderhof) – maži, bet prabangūs rūmai su įspūdingu prancūziško stiliaus sodu ir dirbtine ola. Organizuojamos labai populiarios ekskursijos iš Miuncheno, aplankant tiek Linderhofo, tiek Noišvanšteino pilis.

• Šacheno vila (Könighaus am Schachen) – medinė vila Alpių kalnuose, su intriguojančiu „turkišku kambariu“ – rytietiško stiliaus interjeru, dekoruotu kilimais, pagalvėmis. Prieinama tik žygiuojant pėsčiomis (apie 3–4 val.). Daugiau informacijos ČIA.
  
• Herrenchiemsee rūmai (Schloss Herrenchiemsee) – pastatyti Čiemo (Chiemsee) ežero saloje. Tai buvo Liudviko II bandymas atkartoti Versalį – su „veidrodžių sale“ ir Liudviko XIV (iš Prancūzijos) šlovei skirtu interjeru. Irgi organizuojamos kelionės iš Miuncheno, aplankant šiuos rūmus.

3. Danija: Møns Klint

Møns Klint – tai baltų kreidinių uolų pakrantė pietrytinėje Møno salos, Danijoje, dalyje, skalaujama Baltijos jūros. Uolos čia siekia iki 128 metrų aukščio virš jūros lygio ir tęsiasi apie 7 kilometrus palei krantą.

Møns Klint dažnai vadinamas „Šiaurės Europos baltąja siena“.

Apie Møns Klint uolas rašiau įraše apie dienos keliones iš Kopenhagos.
Jei jau lankysite Kopenhagą, labai rekomenduoju ir pavažinėti aplink, o ir šias įspūdingas uolas pamatyti (jas rasite apie 130 km į pietus nuo Kopenhagos).

Kuo Møns Klint uolos yra išskirtinės?

• Geologinis unikalumas: uolos sudarytos iš kreidos, kuri susidarė prieš apie 70 milijonų metų iš smulkių jūros organizmų (foraminiferų, kalkinių dumblių) likučių. Jos – vienas geriausiai matomų kreidos periodo paveldų Šiaurės Europoje.
  
• Nuolatinis pokytis: jos nuolat paveikiamos erozijos – krinta gabalai, formuojasi nauji šlaitai ir paplūdimiai. Tai leidžia geologams ir lankytojams nuolat atrasti fosilijas: amonitus, jūros ežius, kriaukles.
  
• Bioįvairovė: aplink driekiasi pievos, miškai, krantai – čia auga retų augalų, veisiasi saugomi paukščiai (pvz., sakalai keleiviai), yra šikšnosparnių kolonijų.
  
• Vizualinis įspūdis: baltos uolos su žaliomis viršūnių giraitėmis ir žydra jūra sukuria kontrastingą ir kvapą gniaužiantį kraštovaizdį.
  

4. Prancūzija: Karnako megalitai ir Morbijano pakrantės

Karnako megalitai (pranc. Alignements de Carnac) – tai vienas didžiausių ir seniausių priešistorinių akmens statinių kompleksų Europoje, esantis Bretanės regione, Prancūzijos vakaruose. Jį sudaro:

• tūkstančiai menhirų (vertikaliai pastatytų akmenų)
• dolmenai (akmeniniai laidojimo statiniai)
• akmeniniai apskritimai ir akmenų eilės, kurių amžius siekia apie 4500–3300 m. pr. Kr. (t. y. senesni už Egipto piramides!)

Karnako megalitai išsidėstę netoli Atlanto vandenyno, Bretanėje, Morbihano pakrančių teritorijoje, Prancūzijos šiaurės vakaruose. Karnako miestelis (Carnac) yra pagrindinis šio archeologinio komplekso centras.

UNESCO į Pasaulio paveldą 2025 m. įtraukė ne tik Karnako megalitus, bet ir platesnę Morbihano pakrančių priešistorinių paminklų sistemą, kuri apima:

• Ménec, Kermario, Kerlescan ir Le Petit Ménec – garsiausios akmenų eilės, kai kur – šimtai išsirikiavusių menhirų.
• Locmariaquer kompleksas – su griuvusiu milžinišku menhiru (Grand Menhir Brisé) ir dolmenais.
• Gavr’inis sala – su akmenimis dekoruotu neolito laikų kapavietės koridoriumi.
• Er Lannic sala – su dalinai panirusiais megalitų apskritimais.
• Kiti dolmenai, tvirtovės, kapinynai ir ritualinės vietos iš neolito laikotarpio.

Tai vienas didžiausių megalitinių kompleksų pasaulyje – virš 3000 akmenų, kai kurie sveria dešimtis tonų. Taipogi tai kolektyvinio darbo ir priešistorinių žmonių pasaulėžiūros liudijimas: menama paskirtis – laidojimo, ritualų, dangaus kūnų stebėjimo vietos.

Šios vietovės įkvėpė daug mitų apie druidus, fėjas ir milžinus – tai giliai įaugę į Bretanės folklorą.

5. Kreta, Graikija: Minoiniai rūmų centrai

Minoiniai rūmų centrai – tai Bronzos amžiaus rūmų kompleksai, esantys Kretos saloje, kurie priklausė senajai Minų civilizacijai – vienai pirmųjų aukštų civilizacijų Europoje, klestėjusiai apie 2600–1100 m. pr. Kr..
Šie centrai buvo ne tik valdžios ar rezidencinės vietos, bet ir administracijos, religijos, amatų bei prekybos centrai.

UNESCO į pasaulio paveldo sąrašą 2025 m. įtraukė keturis pagrindinius minoinių rūmų centrus Kretos saloje:

1. Knoso rūmai (Knossos)
   – didžiausi ir žymiausi, netoli Herakliono.
   – siejami su karaliaus Mino mitais, labirintu ir Minotauru
2. Festos rūmai (Phaistos)
   – pietų Kretoje, garsėja Festo disku – vienu paslaptingiausių pasaulio archeologinių radinių.
3. Malijos rūmai (Malia)
   – šiaurės rytų pakrantėje, svarbūs prekybai.
4. Zakro rūmai (Zakros)
   – rytinėje Kretoje, labai gerai išsilaikę, su uostu, kuris liudija apie kontaktus su Rytu.

6. Turkija: Sardis ir Lidijos pilkapiai Bin Tepe vietovėje

Sardis – tai senovės Lidijos karalystės sostinė, esanti dabartinėje Vakarų Turkijoje, netoli Manisos miesto, Gedizo upės slėnyje.

Miesto ištakos siekia net VII a. pr. Kr., o didžiausią klestėjimą jis pasiekė valdant garsiajam karaliui Krezui (Croesus, apie 560 m. pr. Kr.), kuris išgarsėjo savo turtais visame senovės pasaulyje.

Sardis buvo svarbus centras tiek helenistiniu, tiek romėnišku laikotarpiu, vėliau tapo krikščionišku miestu. Sardis net minimas Naujajame Testamente – kaip vienas iš septynių Apokalipsės bažnyčių (Apreiškimo Jonui knygoje).

Sardį sugriovė žemės drebėjimas 17 m. po Kr., bet romėnai jį atstatė.

Archeologiniai kasinėjimai Sardyje pradėti dar 1910-aisiais JAV ekspedicijos.

Netoliese stūkso Bin Tepe („Tūkstančio kalvų“) vietovė – tai senoviniai pilkapiai (tumulai), kuriuose laidoti Lidijos karaliai ir didikai.

Bin Tepe – tai didžiulė karališkoji kapaviečių zona, kurioje yra virš 100 pilkapių. Didžiausias iš jų – Alyattes pilkapis, priskiriamas Krezui tėvui, ~355 metrų skersmens ir ~65 metrų aukščio. Šie pilkapiai liudija apie Lidijos elito laidotuvių tradicijas, socialinę struktūrą, įsitikinimus apie pomirtinį gyvenimą.

Verta aplankyti netoliese esantį Aigai ar Pergamoną – kitas svarbias antikines vietoves Turkijoje.

7. Rusija: Šulgan-Taš olos uolų piešiniai

PS:. Objektas yra Rusijos vietoje kažkur virš Kazachstano –
galvojau, ar dar galima tokią Rusijos vietovę Europai
bent teoriškai priskirti, bet veikiau įtraukiu kaip Eurazijos objektą.

Šulgan-Tašas (baškiriškai: Шүлгәнташ, rusiškai: Шульган-Таш) – tai karstinis urvas, esantis Baškirijoje, pietinėje Uralo kalnų dalyje, Rusijos Federacijoje.
Urvas garsėja ne tik savo gamtine forma, bet ir paleolitiniais uolų piešiniais, datuojamais apie 17 000 metų senumo (vėlyvasis ledynmetis).

Tarptautiniu mastu šis urvas žinomas ir kaip Kapovos urvas (Kapova Cave).

Viduje rasta per 200 piešinių, nupieštų raudonais ir juodais mineraliniais dažais, vaizduojančių gyvūnus, simbolius.

Piešiniai – vieni seniausių ir geriausiai išsilaikiusių visoje Eurazijoje, prilygstantys tokioms vietoms kaip Lasko (Prancūzija) ar Altamira (Ispanija).

Azija: UNESCO pasaulio paveldas 2025

8. Kambodža: atminimo vietos

Šiose Kambodžos memorialinėse vietose įamžintas žiaurus Raudonųjų khmerų palikimas – tai retas toks pasaulio paveldo objektas, kuriame atkreipiamas dėmesys į šiuolaikinius žiaurumus.

• 1975-1979 m. Raudonųjų khmerų komunistinis režimas nužudė apie 1,7-3 mln. žmonių – penktadalį šalies gyventojų.
• Sostinėje Pnompenyje esančiame Tuol Sleng genocido muziejuje lankytojai gali pasivaikščioti kalėjimu paverstos vidurinės mokyklos, kurioje buvo nukankinta ir nužudyta daugiau kaip 15 000 žmonių, salėmis.
• Choeung Ek, kaip ir parodyta filme „Mirties laukai“ (1984 m.), buvo naudojamas kaip egzekucijų vieta ir masinė kapavietė – dabar tai slogi ir verčianti susimąstyti vieta, esanti 15 km į pietus nuo Pnompenio.
• Kampong Čnango provincijos kaimo kalėjimas M-13 – tai buvo ankstyvojo Raudonųjų khmerų kalinimo ir kankinimo poligonas. Šiose vietose saugomas žuvusiųjų atminimas ir jos yra perspėjimas ateities kartoms.

9. Tadžikistanas: Senovinio Chuttalo kultūros paveldas

Tai viduramžių Chuttalo karalystė, klestėjusi apie VII–XVI a. mūsų eros, įsikūrusi tarp Vakhš ir Panj upių Tibeto pakraštyje (dabartinė Khatlon sritis, pietų Tadžikijoje). Ši teritorija buvo svarbus Didžiosios Šilko kelio centras, kur prasidėjo kultūrinių mainų, prekybos ir religinių srovių sankirta.

Nominuota 11 archeologinių ir architektūrinių vietovių, išsidėsčiusių Vose, Dangara, Jaloliddin Balkhi, Farkhor ir Khavalingo rajonuose.

10. Jungtiniai Arabų Emiratai: Faya Palaeolandscape Dubajuje

Faya Palaeolandscape – tai platus fosilinis dykumos kraštovaizdis netoli Jebel Faya kalno Sharjah emyrate, centrinėje Jungtinių Arabų Emyratų dalyje. Regionas yra unikalus dėl išlikusio geologinio konteksto ir archeologinės stratafografijos, kuri saugo seniausius žmogaus buvimo Šiaurės Arabijoje liudijimus.

11. Indija: Maratha karinės kraštovaizdžio teritorijos

Maratha karinis kraštovaizdis– tai 12 istorinių tvirtovių, daugiausia Maharash­tros valstijoje ir vienos Tamil Nadu (Gingee forto), statytos arba praplėstos XVII–XIX a. Maratha imperijos laikotarpiu.

Šios tvirtovės atspindi Maratha kariuomenės strategiją, architektūrinį novatoriškumą ir gebėjimą prisitaikyti prie įvairių reljefų – kalnų, lygumų, pakrančių ir salų.

12. Iranas: priešistorinės vietovės Khorramabado slėnyje

Khorramabad slėnio priešistorinės vietovės – tai kultūrinis kompleksas, apimantis penkis urvus ir vieną uolynų kompleksą Lorestan provincijoje, Vakaruose esančiame Zagroso kalnų regione.

Slėnis išsidėstęs natūraliame ekologiniame koridoriuje su vandens telkiniais, gausia flora ir fauna

Urvuose aptiktos muštierio (Neandertalų kultūrai) ir baradostino (antrasis šių regionų kultūros tarpsnis) kultūros liekanos. Žmonių buvimo įrodymai čia siekia net 63 000 metų atgal.

Kaldar, Yafteh, Ghamari, Gilvaran, Kunji ir Gar Arjeneh – 6 svarbiausi urvai Irane, patekę į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą 2025 metais.

13. Pietų Korėja: petroglifų kompleksas palei Bangucheon upelį

Tai paleolitinio ir istorinio precedento neturintis uolų raižinių kompleksas, esantis Ulsan mieste Pietų Korėjoje, Bangucheon upelio pakrantėje.

Petroglifai – tai senoviniai piešiniai ar ženklai, iškalti, išraižyti arba išgremžti uolose, akmenyse ar olų sienose. Iš graikų kalbos: petra – „akmuo“, glyphein – „raižyti“.

Kompleksas tęsiasi apie 3 kilometrus stratiniuose uolų šlaituose.
Raižiniai buvo kuriami nuo 5000 m. pr. Kr. iki IX a. po Kr., taigi atspindi tiek naujojo akmens amžiaus, tiek Šilos dinastijos laikotarpius

Praėjus daugiau nei 6000 metų, UNESCO apibūdino šią vietovę kaip „kūrinį, sukurtą priešistorinių žmonių kūrybiškumo ir stebėjimo gebėjimų“.

14. Šiaurės Korėja: Mount Kumgang (deimantinis kalnas)

Mount Kumgang (korėjietiškai Kŭmgangsan, 금강산, reiškia „Deimantinį kalną“) yra įspūdinga granitinių viršūnių ir urvų kalnų grandinė pietryčių Šiaurės Korėjoje, beveik 1 638 m aukščio.

UNESCO vertinimu, vietovėje susipina išskirtinė gamtos estetika (kalnų panorama, kriokliai, miškai) ir kultūrinės tradicijos – kalno reli­gija, menas, šeimos legendos.

15. Vietnamas: Yen Tu–Vinh Nghiêm–Con Son–Kiếp Bạc monumentų ir kraštovaizdžių kompleksas

Yen Tu–Vinh Nghiêm–Con Son–Kiếp Bạc kompleksas – tai visapusiškas šventas kultūrinis ir kraštovaizdžio paveldas, apimantis 12 skirtingose vietose išsidėsčiusių objektų trijose Vietname.

Kompleksas siejasi su Truc Lam zen budizmo mokykla, įkurta XIII a. Tranų dinastijos karaliaus vienuolio Trần Nhân Tông, kuris atsisakė sosto tam, kad suburtų šią dvasinę srovę.
Kompleksas atspindi religinių, etinių bei valstybės vertybių vienybę, integruojant Budizmą su Konfucianizmu, Daoizmu ir vietos tikėjimais – simbolizuojančią tautinę kultūros tapatybę.

16. Malaizija: miško tyrimų institutas FRIM

Forest Research Institute Malaysia (FRIM) yra netoli Kuala Lumpūro (apie 16 km į šiaurės vakarus) žmonių XX a. pr. sukurtas atogrąžų miškas. Įdomu, kad jis sukurtas ant stipriai nualintos žemės, kuriose anksčiau buvo kasamas alavas ir auginamos kaučiuko plantacijos.

Per pastarąjį šimtmetį, taikant mokslines žinias, tai tapo turtinga ir įvairi žemumų tropinių atogrąžų miškų ekosistema, laikoma vienu sėkmingiausių ekologinio atkūrimo pavyzdžių pasaulyje.

Dabar FRIM aptiksite virš 2,000 įvairių floros ir faunos rūšių.
Čia yra arboretumas, medžių lajų takai, herbariumas ir miško takų tinklas.

17. Kinija: Tangutų imperatorių kapai

Netoli Yinchuan, Ningxia Hui autonominiame regione, šiaurės vakarų Kinijoje, rytinėje Helano kalnų papėdėje, rasite maždaug 40 km² dykumų, kur buvo laidojami Vakarų Xia (Tangutų) dinastijos imperatoriai.

Kompleksą sudaro 9 imperatoriškieji mauzoliejai, 271 kapavietės, garbinimui skirta vieta ir 32 potvynių kontrolės statiniai.

Šie mauzoliejai priklausė Tangutų dinastijai (1038-1227 m.), kurią įkūrė tangutų tauta – turtingą kultūrinį palikimą turinti etninė mažuma.

Šios kapavietės vertinamos kaip didžiausias ir geriausiai išsilaikęs archeologinis kompleksas, saugantis Tangutų dinastijos laikotarpio palikimą.

Be to, tai svarbus Šilko kelio taškas, atspindintis XI-XIII a. Rytų-Vakarų prekybinius ir kultūrinius mainus.

Australija: UNESCO pasaulio paveldas 2025

18. Australija: Senovinis uolų menas Murujugoje

Murujuga, dar žinoma kaip Burrup pusiasalis ir Dampier salynas, yra kultūrinis ir gamtinis kraštovaizdis Vakarų Australijoje, Pilbaros regione, apimantis apie 99 881 ha žemės ir jūros teritoriją.

Murujuga turi vieną tankiausių petroglifų kolekcijų pasaulyje – 1–2 mln. raižinių, kai kurių amžius siekia net 50 000 metų. Raižiniuose pavaizduotos ceremonijos, medžioklės scenos, dingusios gyvūnijos rūšys (pvz., thylacine), žuvys, vėžliai, socialinės sueigos, ir net istorijos įvykiai

Šiaurės Amerika: UNESCO pasaulio paveldas 2025

19. Meksika: Wixárika kelias palei šventas vietas į Wirikuta

Wixárika kelias, dar žinomas apeiginiu pavadinimu Tatehuarí Huajuyé („Mūsų senelio ugnies kelias“), driekiasi apie 500 km (kai kurie šaltiniai nurodo beveik 800 km) per penkias Meksikos valstijas.

Šioje didelėje teritorijoje yra 20 šventų vietų, išsidėsčiusių nuo Siera Madre Occidental iki Wirikutos dykumos, kuri yra dvasinė vikšarų (huičolų) tautos gimtinė.

Šis maršrutas yra gyvas piligrimystės koridorius, kuriuo aktyviai naudojasi Wixárika vietinės bendruomenės, kad atliktų apeigas, kultūrinius ritualus ir užmegztų ryšį su protėvių dievybėmis.

2025 m. ji tapo pirmąja gyvąja čiabuvių kultūros tradicija Lotynų Amerikoje, įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

20. Jamaika: XVII a. Port Rojalio archeologinis ansamblis

Pietryčių Jamaikoje, Kingstono uosto žiotyse, įsikūręs Port Rojalis buvo pagrindinis XVII a. anglų kolonijinis uostas, liūdnai pagarsėjęs kaip „turtingiausias ir nedoriausias miestas Žemėje“ dėl savo sąsajų su piratavimu, romu ir ištvirkavimu.

1692 m. birželio 7 d. dėl galingo žemės drebėjimo maždaug du trečdaliai miesto nusmego po vandeniu, beveik akimirksniu palaidodami namus, gatves ir pastatus, žuvo apie 2 000 žmonių.

UNESCO Pasaulio paveldu laikomi ir sausumoje likę griuvėsiai, ir povandenines archeologinės liekanos, įskaitant:

• Išsaugotas Čarlzo fortas – seniausias Jamaikos fortas, pastatytas apie 1655 m.
• Namų, smuklių, akmenimis grįstų gatvių, prekyviečių ir kasdienių daiktų liekanos, išlikusios po vandeniu.

21. Panama: Kolonijinis tranzitinis kelias

2025 m. į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas Panamos kolonijinis tranzitinis kelias – tai tęstinis kultūrinis ansamblis, jungiantis kelis istorinio ispanų perėjimo koridoriaus per sąsiaurį elementus, jungiantis Ramųjį vandenyną (Panama Viejo ir Casco Antiguo) su Karibų jūros tvirtovėmis (Portobelo ir San Lorenzo) kolonijiniais keliais: Camino de Cruces ir Camino Real.

XVI-XIX a. šis kelias buvo svarbiausia arterija, kuria tarp Ispanijos kolonijinio valdymo pakrančių buvo gabenamos prekės, žmonės, sidabras, prieskoniai, porcelianas ir pavergti afrikiečiai.

Jis atspindi esminį pasaulinės prekybos ir kolonijinės interakcijos laikotarpį, palikusį mums unikalų persipynusios architektūros, transporto ir kultūros palikimą įvairiuose kraštovaizdžiuose.

Pietų Amerika: UNESCO pasaulio paveldas 2025

22. Brazilija: Cavernas do Peruaçu nacionalinis parkas

1999 m. įkurtas Cavernas do Peruaçu parkas, įtrauktas į UNESCO paveldą dėl stulbinančio karstinio kraštovaizdžio ir savo geologinės evoliucijos.

Karstinis kraštovaizdis (angl. karst landscape) – tai unikalus reljefo tipas, susiformavęs dėl tirpių uolienų, dažniausiai kalkakmenio, gipso ar dolomito, erozijos ir tirpimo veikiant vandeniui.

Parke saugoma viena įspūdingiausių Brazilijos karstinių sistemų, kurioje yra daugiau kaip 250 urvų (kai kurių bendras ilgis viršija 6 km) ir milžiniškos galerijos, kurių aukštis viršija 100 m.

Įžymybės – Gruta do Janelão (kalkakmenio urvo angų aukštis siekia ~100 m) ir garsusis „Šokėjos kojos“ stalaktitas, kurio ilgis siekia 28 m.

Afrika: UNESCO pasaulio paveldas 2025

23. Kamerūnas: Mandaros kalnų kultūrinis kraštovaizdis

Diy‑Gid‑Biy kultūrinis kraštovaizdis Mandara kalnuose – tai archeologinis ir kultūrinis kompleksas įrengtas šiaurės Kamerūno Far North regione, Mandara kalnuose, į pietvakarius nuo Maroua.

Jį sudaro 16 sauso akmens statinių septyniuose kaimuose, žinomi vietinėje Mafa kalboje kaip „Diy‑Gid‑Biy“ – „vado rezidencijos griuvėsiai“, pastatyti tarp XII ir XVII a.

Statiniai įamžina viduramžių ir ankstyvoje modernioje eroje kūrusią struktūrą, kurią vietiniai Mafa gyventojai laiko savo protėvių darbais.

Vietovė yra tarsi archeologinis tiltas tarp praeities ir dabarties, kur žemės ūkis, religinės praktikos ir griuvėsių kultūra susipina su Mafa dvasinėmis tradicijomis

24. Bisau Gvinėja:  Bijagoso kultūrinis kraštovaizdis – Omatí Minhô

Viskas apima vientisą pakrančių ir jūrų ekosistemų grandinę – nepažeistą jūros, potvynių ir deltų aplinką visame Bijagoso salyne, kurį sudaro 88 salos ir salelės, iš kurių tik apie 20 yra nuolat gyvenamos.

Tai vienintelis aktyvus deltinis salynas Afrikos Atlanto vandenyno pakrantėje, susidaręs dėl Gebos ir Bubos upių nuosėdų srautų.

Šios ekosistemos apima mangroves, dumblynus, potvynių ir atoslūgių smėlynus, pakrančių savanas, palmes ir potvynių ir atoslūgių pelkes.

Pripažįstama kaip viena biologiškai įvairiausių Vakarų Afrikos pakrančių teritorijų. Čia gyvena nykstančios rūšys, pavyzdžiui, žalieji vėžliai, Vakarų Afrikos lamantinai, delfinai ir net hipopotamai bei krokodilai.

Kasmet čia apsistoja daugiau kaip 870 000 migruojančių pakrančių paukščių, todėl tai yra antra pagal svarbą migruojančių paukščių vieta Vakarų Afrikoje

25. Malavis: Mulanje kalno kultūrinis kraštovaizdis

Mulandžės kalno kultūrinis kraštovaizdis yra sakralus ir biologiškai įvairus masyvas pietų Malavyje.

Kalnas turi didelę dvasinę reikšmę Yao, Mang’anja ir Lhomwe bendruomenėms, kurios jį laiko dievų, protėvių dvasių ir gamtos būtybių buveine.

Jis siejamas su tradiciniais ritualais – maldomis už lietų, aukojimais šventyklose ir šventu pagrindinių kraštovaizdžio elementų, tokių kaip kriokliai, baseinai ir urvai, naudojimu.

Masyve yra viena turtingiausių Malavio biologinės įvairovės zonų, pasižyminti dideliu endemizmu – čia auga nykstantis nacionalinis medis Mulandžės kedras (Widdringtonia whytei), taip pat kitos retos rūšys.

Jis veikia kaip ekologinė sala – dėl staigių aukščio pokyčių susidaro unikalus mikroklimatas ir buveinės, kurias maitina Čiperonio vėjai ir gausūs krituliai lapkričio-balandžio mėnesiais.

26. Siera Leonė: Gola-Tiwai kompleksas

Gola-Tiwai kompleksas – tai vertingas gamtos objektas, sudarytas iš dviejų dalių: Gola atogrąžų miškų nacionalinio parko ir Tiwai salos laukinės gamtos draustinio.

Čia auga daugiau kaip 1 000 augalų rūšių, iš kurių 113 yra endeminės, taip pat 55 žinduolių rūšys, iš kurių 19 yra globaliai nykstančios, įskaitant Afrikos miškinį dramblį ir pigmėjų hipopotamą.

Čia gyvena iki 448 paukščių rūšių, pavyzdžiui, nykstančios baltaskruostės berniklės, taip pat daugybė varliagyvių, roplių, žuvų, drugelių ir drugių rūšių.

Komplekse gyvena viena tankiausių ir įvairiausių primatų populiacijų pasaulyje – 11 rūšių, įskaitant Vakarų šimpanzes, Dianos beždžiones, raudonuosius kolobusus ir karališkuosius kolobusus.

---

Tikiuosi šios vietovės ir objektai, įtraukti į UNESCO pasaulio paveldą, jus sudomino ir įkvėpė planuotis ateities keliones, pasižymėti norimus aplankyti objektus. O ir tuo pačiu praplėtė akiratį – juk kokiame plačiame ir įvairiame pasaulyje gyvename. Kokia privilegija jį pažinti! Iki susikeliavimo 🙂

Pirkdami bilietus ar paslaugas per kai kurias mano pateiktas partnerių nuorodas – remiate tinklaraštį, nes gaunu nedidelę komisinę premiją, o Jums tai nieko papildomai nekainuoja. Ačiū!