Naktinis skrydis į Bergamą ir bandymas snausti ant sunkiai rasto plotelio oro uoste ant grindų. Naktiniai judėjimai iš vieno taško iki kito, kol galiausiai 7 ryto – mes jau glostomame lietaus Turine.
APIE TURINĄ išsamų gidą jau parašiau. O čia dar šiek tiek mano įspūdžių:
Čia susikūrė Fiat, jie giriasi savo šokoladu, sako, kad tai miestas, kuriame išprotėjo Nyčė. Daug mistika apipintú istorijų – ir vengrų režisieriaus “Turino arklys”, kuriame vos ne dvi valandas vaizduojamas vėjas. Kaip gali nenorėti pamatyti, koks tas Turinas…
Aplankome bažnyčias – vienas senas ir nuostabus italas (gidas?) man pusvalandį itališkai pasakojo apie vienos be galo gražios bažnyčios istoriją. Dar pasakė “bravissimo”, kad susikalbėjom ir daugmaž supratau, ką jis pasakoja. Na, bent kažkiek… Jis net palaimino mus ir buvo šviesos spindulys darganoje. Retas atvejis Italijoje, bet jie čia dar džiaugiasi turistais, nes jų nėra per daug.
Senamiesčio aikštės, grafičiai, tramvajai ir kepyklėlės. Gyvas, gyvenamas ir pilnas rožinių žiedlapių, krintančių nuo medžių. Kilome į bokštą – iš viršaus dar geriau atsiveria kalnai, kad ir apsikamšę pilkais debesimis. Visas miestas pilnas klasių, išvestų ekskursijon – vaikų ir paauglių šurmulys visur aplinkui. Niekas nekalba angliškai, bet labai daug kalba su tavim.
Kino muziejuje radome gultus, kurie buvo palaima išsekusiems keliaujantiems kūnams. Ten stebino ir kino istorija, ir optinės iliuzijos, interaktyvios kompozicijos ir jausmas, tartum būtum filmavimo aikštelėje. Galima jaustis kuo tik panorėsi – gyventoju “žvaigždžių karuose”, Bergman’o filmuose ar absurdo komedijose. Labai noriu čia kada nors grįžti. O iš kinomanų pasaulio niekada neišeiti.
Kojos jau sunkiai pasivelka, bet sėdim traukinyje į Genują. Oras nedžiugina, bet ir netrukdo – dar laukia daug istorijų, tad Turinas tebuvo pirmas įkvėpimas Italijos oro – gerai, kad gaivaus.
Vardan to, kad atsitrauktum nuo begalinio susikaupusio streso ir darbų krūvio – kad Velykinės atostogos būtų spalvotos ne tik kiaušinių marginimu.
