Kokį įspūdį palieka ROMA ir VATIKANAS? (II)

Kelionės diena skirta VATIKANUI

Viena diena buvo skirta Vatikanui.
Kaip keista, kai viduryje Romos miesto atsirandi kitoje mažoje valstybėje.
Karininkai su automatais ir dviem žingsniais pereini sieną.

Dalinausi savo įspūdžiais Romoje Pirmoje dalyje, po to ir trečioje. O dabar antroji, apie Vatikaną:

Dideli rūmai ir muziejai, kuriems prireikė daug laiko ir kojų kantrybės (gal galima sakyti “kantros”? Kažkaip gražesnis žodeliūkštis, pusiau kančia, pusiau kantrybė – tobulai tinka).

Prieš išvažiuodama kaip tik pasižiūrėjau Sorrentino “Jaunąjį Popiežių” – dairiausi čia, vis prisimindama ten matytus vaizdus. Beje, serialas labai patiko. Kažkaip visas gyvenimas prakvipo Roma dar čia neatvykus. Nors popiežius Pranciškus – dabar Abu Dhabyje.

Senovėje ant Vatikano kalvos stovėjo didelis imperatoriaus Nerono cirkas, o jame buvo nukryžiuotas Šventasis Petras ir netoli palaidotas. Po kurio laiko ten buvo pastatyta bažnyčia, o praėjus maždaug 250 metų, imperatorius Konstantinas ant apaštalo kapo pastatė nuostabią baziliką.

Joje mes lankėmės – iš tikrųjų, Petro Bazilika labai įspūdinga, milžiniška ir neaprėpiama.
Nuotraukos neperteikia jos didingumo ir smulkių raštų, freskų detalumų, lubų aukštybių ir kiekvieno paauksuoto kampelio.

Vatikano istorija

Iki XIV a. popiežių rezidencija buvo ne Vatikanas, o Laterano rūmai .
Po Romos imperijos žlugimo popiežiai pasiskelbė savo „bažnytinės valstybės“ valdovais.
Jie Vatikane įsikūrė tik po Didžiosios schizmos( 1377 m.).

XIX a. didesniąją dalį popiežiaus valdomų žemių atėmė naujai susikūrusi Italijos karalystė.
Popiežius Pijus IX atsisakė pripažinti Italijos karalystę ir ragino katalikus ją boikotuoti.
Nesutarimai baigėsi, kai popiežius 1929 m. vasario 11 dieną pasirašė su Italijos vyriausybe Laterano susitarimą, kuriuo remiantis oficialiai buvo sukurta nepriklausoma Vatikano valstybė, ir Romos katalikų bažnyčia įgavo išskirtinį statusą Italijoje. 1947 m. Vatikano suverenitetas įteisintas Italijos konstitucijoje.

Labai įdomi Vatikano istorija ir jos atskirumas nuo Italijos – Vatikanas yra mažiausia pasaulio valstybė – ir pagal plotą, ir pagal gyventojų skaičių. Nors registruotų gyventojų nedaug – apie 350 , čia šurmulio netrūksta, nes turistai plūsta pulkais. Tad miniatiūrinė valstybė nuolat varsto savo duris ir niekada nemiega. Čia ne tik muziejai, bet ir bažnyčios, tiltai ir jaukios Itališkos kavinukės.

Būnant Vatikano lankytojomis, čia ir saulė nušvito, ir pirmi pavasario atogarsiai aplankė.
Čia daug nuostabaus meno – nuo Antikos palikimo iki šiuolaikinių meninkų parodų.
Pietos, kryžiai ir patys įvairiausi kūriniai pasitinka freskomis apkamšytomis sienomis bei lubomis.

Daug aukso, spalvų ir labai skulkių pieštų detalių – precizika, kiekvieno potepio tikslumas ir tobulumas, nuorodos į kosmoso kūnus, mitus, biblijos fragmentus ar figūras… ten kiekvieną centimetrą galėtum nagrinėti valandų valandas. Kiek daug istorijos viso to paraštėse. Retas tai sugeba pastebėti – ne patį populiarumą, o priežastis, kodėl tie kūriniai tapo tokie populiarūs.

Siksto koplyčia Vatikane

Kaip ir užvertusios galvas žiūrėjom į Siksto koplyčios lubas.

Koplyčia pavadinta popiežiaus Siksto IV , kuris XVa. atstatė ją, vardu. Tuo laikotarpiu Perudžinas, Botičelis ir Girlandajas sukūrė freskų seriją, vaizduojančią Mozės ir Kristaus gyvenimus. 1483m. įvyko pirmosios mišios o koplyčia buvo pašventinta. XVI a. pradžioje popiežiaus Julijaus II pritarimu Mikelandželas nutapė 1 100 m² lubų freskų. Lubos ir „Paskutiniojo teismo” freska laikomos genialiausiais Mikelandželo tapybos kūriniais.
Dabar Siksto koplyčioje vyksta konklava, procesas, kuriuo išrenkamas naujasis popiežius.

Siksto koplyčioje norėsi daugiau ramybės ir laiko apžiūrėti – bet net žiemą turistų srautai beprotiški, o apsauginiai vis šaukia ant visų, kurie fotografuoja, nors tai daryti ten uždrausta. Labai keistas sakralumo derinys su turistinėmis grupėmis ir mindomomis kojomis. Labai mėgstu Vudžio Aleno filmą “su meile, Roma” , kuriame jie vienoje trumpoje scenoje ramiai vaikštinėja po Siksto koplyčią ir Vatikaną – filmai meluoja, nes taip tuščia ir ramu ten, deja, nebūna.